Visas Pasaulis
Transpersonaline konferencija
 

Tėvų skyrybų įtaka gebėjimui kurti ilgalaikius romantinius santykius suaugus

Giedrė Gutautė

 

Tėvų šeimos patirties įtaka romantiniams santykiams suaugus analizuojama ne viename tyrime. Tyrimų duomenimis, jaunuoliai, kurie patiria daugiau pokyčių savo tėvų šeimoje tokių, kaip tėvų skyrybos, pakartotinos santuokos ir pan., paprastai turi daugiau socioemocinių ir elgesio problemų, turi žemesnį išsilavinimą, nestabilius romantinius santykius ir anksčiau pradeda seksualinius santykius. Išsiskyrusių tėvų vaikai, būdami suaugę yra labiau linkę turėti neigiamą požiūrį į santuoką, prasčiau jaučiasi psichologiškai, dažnai ir patys patiria nestabilumą savo santykiuose su antrąja puse. Tėvų skyrybos žalingai įtakoja gebėjimą mylėti ir būti mylimam. Ankstyvame suaugusiojo amžiuje vaikus iš išsiskyrusių tėvų šeimų persekiojo baimė, kad tėvų likimas laukia ir jų. Dauguma išsiskyrusių tėvų vaikų būdami jaunais suaugusiais tiki, kad poros neturi galimybės išspręsti vedybinių konfliktų, nerimauja, kad gali pakartoti savo tėvų klaidas, bei mano, kad jų ateities santykiai tikriausiai sužlugs.

Stebėdami šeimos narių bendravimą, ar patys bendraudami su šeimos nariais, vaikai perima polinkį vienaip ar kitaip reaguoti emociškai ar vienaip ar kitaip elgtis ir santykiuose vėliau. Kai išsiskyrusių tėvų vaikai užauga, jiems trūksta teigiamo vyro ir moters gyvenimo kartu stabiliuose santykiuose pavyzdžio – ir tai virsta pagrindine kliūtimi jų vystymosi kelyje. Tėvų skyrybas patyrusiems suaugusiesiems būdingas sumažėjęs gebėjimas įsipareigoti santuokai, kaip institutui ir žemesnis pasitikėjimas santuokos galimybe išlikti bei būti laiminga, kas gali didinti skyrybų riziką.

Be to išsiskyrusių tėvų vaikai yra linkę anksčiau, gal kartais dar nesubrendę pereiti prie suaugusiųjų vaidmenų, pvz. yra tikėtina, kad jie susituoks ar pradės gyventi kartu nesusituokę ankstesniame amžiuje. Dauguma moterų yra linkusios stačia galva pulti į santykius su vos pažįstamais vyrais, ar tokiais vyrais, kuriuos reikia gelbėti. Kai kurios yra linkusios tekėti už pirmo jiems pasipiršusiojo manydamos, kad tai vienintelis šansas ištekėti. Ankstyvas poros kūrimas kelia tokių rūpesčių: ankstyvos santuokos yra mažiau stabilios ir turi padidintą riziką baigtis skyrybomis. Išsiskyrusių tėvų vaikams dažnai būdingas ir prieštaringas elgesys savo partnerių atžvilgiu, neretai yra daromi impulsyvūs destruktyvūs pasirinkimai, metų metus gyvenama su juos eksploatuojančiais partneriais, meilės poreikis kompensuojamas didelės partnerių kaitos pagalba arba priimamas bet kas, kas tik nori kartu gyventi, arba išvis vengiama intymių santykių.

Ryan S. ir kolegų 2009 metais darytas tyrimas pagrindė hipotezę, kad yra ryšys tarp kartų - tarp tėvų santykių istorijos ir jų vaikų santykių formavimo elgesio ankstyvo suaugusiojo amžiuje. Patirtis tėvų šeimoje įtakoja santuokos kokybę dėl tėvų šeimoje suformuotų tarpasmeninio bendravimo modelių.

Ypač didelę įtaką turi psichologinė ir fizinė agresija, pyktis, panieka, neefektyvūs problemų sprendimo būdai, kurie persiduoda iš kartos į kartą. Tai įtakoja ir partnerio pasirinkimą ir požiūrį į agresijos priimtinumą santykiuose su intymiu partneriu, afektų valdymą frustruojančiose situacijose bei empatinių atsakų stygių konfliktinėse situacijose. Story L.B. ir kolegų 2004 metais daryto tyrimo rezultatai parodė, kad žmonos iš išsiskyrusių šeimų turėjo padidintą polinkį į psichologinę ir fizinę agresiją. Tarp vyrų, pasakojimai apie negatyvumą jų tėvų šeimose buvo susiję su aukštu pykčio lygiu santuokiniame bendravime.

Wallerstein J.S ir Lewis, J.M. longitudinis 25 metų tyrimas, atliktas Kaliforninoje parodė, kad tėvų skyrybos, tai nėra trumpalaikis stresas, po kurio vaikas atsigauna, bet tai visą vaiko gyvenimą keičianti patirtis. Išsiskyrusi šeima nėra tiesiog šeima iš kurios yra išimtas prastas vedybinis ryšys, poskyrybinėse šeimose yra daug stresų ir vaikas turi praeiti daug bauginančių pokyčių prie kurių turi prisitaikyti.

Kai kurių tyrimų duomenimis tėvų skyrybos moterų santykiams turi didesnę įtaką, nei vyrų. Tai galima paaiškinti tuo, kad vaikai po skyrybų dažniausiai lieka gyventi su motinomis, o dukterims motinų poskyrybinė kova gali turėti didesnę įtaką, nei sūnums dėl identifikacijos su sava lytimi. Kitas paaiškinimas yra toks, kad tėvų skyrybas išgyvenę vyrai išvis rečiau veda, o tie, kurie veda būna tokie, kurie yra mažiau paveikti tėvų skyrybų situacijos. Šiaip ar taip skyrybos sutrikdo ne tik moterų, bet ir vyrų gebėjimą kurti intymius santykius, daugelis vyrų yra stulbinamai pasyvūs santykiuose su moterimis bei nesuvokia kaip reaguoti į moterų norus bei nusiskundimus gyvenant kartu su jomis.

Aptinkami dideli skirtumai tarp išsiskyrusių tėvų ir pilnose šeimose suaugusiųjų apžvelgiant vedybų ir skyrybų faktus. Wallerstein J.S. ir Lewis, J.M. longitudinio 25 metų tyrimo pabaigoje susituokę buvo 60% išsiskyrusiųjų tėvų šeimų vaikų ir 80% neišsiskyrusių tėvų vaikų. Skyrybų skaičius - 40% išsiskyrusiųjų tėvų vaikų ir tik 9% neišsiskyrusių tėvų vaikų grupėje. Žemas įsipareigojimas santykiams, apibūdinamas kaip žmogaus noras bei intensija išlaikyti santykius ilgą laiką, o taip pat ir išmokti netinkami bendravimo būdai, susiję su agresija, neigiamų afektų raiška, bei netinkamais problemų sprendimo būdais, prognozuoja vėlesnius nesklandumus poroje, bei skyrybas, kas dalinai paaiškina didesnį skyrybų dažnumą tarp išsiskyrusių tėvų vaikų. Gero vidinio tėvų, kaip poros, įvaizdžio poreikis yra svarbus kiekvieno vaiko augimo metais. Šio vidinio modelio svarba padidėja paauglystės metais. Liūdni praeities prisiminimai ir dabarties stebėjimai įtakoja tai, kaip vaikai iš išsiskyrusių tėvų šeimų sprendžia meilės, sekso, ilgalaikių įsipareigojimų problemas, kaip renkasi partnerius, kaip formuoja realistinius įvaizdžius ko jie ieško, kaip atskiria meilę nuo priklausomybės ir kaip kuria intymius santykius, kurie išliktų.


 

Naudota literatūra:

  1. Ryan S., Franzetta K., Manlove J. (2009); Family Structure History: Links to Relationship Formation Behaviors in Young Adulthood; Journal of Marriage and Family 71 (November 2009): 935 – 953

  2. Story L.B., Karney B.R., Lawrence E, Bradbury T.N. (2004); Interpersonal Mediators in the Intergenerational Transmission of Marital Dysfunction; Journal of Family Psychology (2004), Vol. 18, No. 3, 519–529

  3. Wallerstein J. S., Lewis J. M., (2004) The unexpected legacy of divorce: Report of a 25-Year Study; Psychoanalytic Psychology 2004, Vol. 21, No. 3, 353–370

  4. Whitton S. W, Rhoades G. K., Stanley S. M., Markman H. J. (2008); Effects of Parental Divorce on Marital Commitment and Confidence; Journal of Family Psychology 2008, Vol. 22, No. 5, 789–793


 


 

120x120