Visas Pasaulis
Transpersonaline konferencija
 

Apie patyčias

Visame pasaulyje egzistuoja gausybė įvairių socialinių problemų. Bene skaudžiausia ir labiausiai pasitikėjimą savimi griaunanti problema esti patyčios mokyklose. Patyčios – tarsi srauni upė nusinešanti daugybę aukų. Deja, mūsų tėvynė vis dar pirmauja tarp šalių, kuriose būtent ši problema yra tvirtai įsišaknijusi. Taigi, negalima plaukti pasroviui bei likti abejingiems ir apatiškiems.Patyčių reiškinys gyvuoja jau seniai

„Patyčios vyksta visur - šeimose, kiemuose, matome žiniasklaidoje, todėl nenuostabu, kad jos vyksta ir mokyklose“, - svarstė 9 metų patirtį turinti Alytaus miesto vidurinės mokyklos mokytoja. Pasak jos, šis reiškinys gyvuoja jau labai seniai, tačiau paskutiniu metu jo padaugėjo, atsirado įvairesnių patyčių formų.

Psichologo bei asociacijos „Visas pasaulis manyje“ prezidento Mariaus Daugelavičiaus teigimu, patyčias patyrę vaikai dažnai jaučiasi nesaugūs, jie jaučia nuolatinį nerimą, baimę. Anot M. Daugelavičiaus, tokių vaikų savivertė dažniausiai yra kritusi, jie pradeda tikėti esantys prastesni už kitus ar kad yra juokingi, blogi ir panašiai. „Tai su laiku pereina arba į agresiją arba į depresiją. Agresija - kerštas visam pasauliui, pyktis už patirtas skriaudas išliejamas arba ant skriaudėjų arba ant visiškai nekaltų silpnesnių vaikų, gyvūlėlių (kačių, šuniukų ir pan.). Toks vaikas pamažu pavirsta žiauriu, piktu, agresyviu. Jei vaikas labiau linkęs į savęs kaltinimą, jis nutaria esantis kaltas pats, taigi palaipsniui auga kaltė, nusivylimas pasauliu, uždarumas“.

Įvairios smurto rūšys moksleivius veikia nevienodai. „Kiekvienas mokinys yra išskirtinis ir kiekvienas turėjo kitokį patyrimą šeimoje, todėl ir jautrumas tiek fiziniam, tiek emociniam smurtui yra skirtingas. Tačiau reikia nepamiršti, kad nesvarbu ar fizinis ar emocinis, bet tai yra SMURTAS. Aišku fizinį smurtą lengviau pastebėti ir dažniausiai aplinkiniai labiau reaguoja į jį“, - kalbėjo mokyklos psichologė Janina Samusenko. Ji taip pat pabrėžė, kad ne retai emocinis smurtas yra pavojingesnis, kadangi yra ilgai nesustabdomas ir tuo pačiu gali padaryti daugiau žalos.

Bando susidoroti patys

„Jei klasėje yra šiek tiek „kitoks“ mokinys, įžeidžiančių pastabų kartais susilaukdavo tuomet, kai jį kviesdavau atsakyti į klausimą ar atlikti užduotį, t.y. tada, kai jis prabildavo ar atkreipdavau į jį dėmesį“, - patirtimi bei prisiminimais dalijosi mokytoja. „Koridoriuje taip pat pastebėdavau tokių atvejų, kai skaudinančiais žodžiais būdavo palydimas „kitoks“ moksleivis, jei jis eidavo pro šalį arba tiesiog būrelis išdykėlių nesugalvodavo jokios kitos pramogos, tik pasišaipyti“, - tęsė ji.

Psichologas M. Daugelavičius akcentavo, kad vaiką, patyrusį patyčias, galima atpažinti iš jo elgesio pokyčių, taip pat iš padidėjusios agresijos arba uždarumo, sumažėjusios savivertės, nuoskaudos, įžeidumo, beviltiškumo. „Tokie požymiai gali būti įtakojami ir kitų faktorių, tačiau suaugusiems bet kokiu atveju vertėtų atkreipti dėmesį į pakitusį vaiko elgesį“. Pasak mokyklos psichologės J. Samusenko yra tikrai nemažai mokinių besikreipiančių dėl patiriamų patyčių. „Bet dažnai pasitaiko ir tokių, kurie vengia kreiptis pagalbos, o bando su šiomis problemomis susidoroti patys. Tai lemia įvairios baimės: keršto baimė, baimė kitų būti pavadintam skundiku, taip pat mokinys galvoja, kad jam niekas nepadės. Galiausiai jis gėdijasi aplinkinių reakcijos“, - pasakojo mokyklos psichologė. Ji taip pat pridūrė, kad itin svarbus esti tinkamas ir ramus reagavimas į pagalbos prašymą.

Mokytoja taipogi visada stengiasi užstoti mokinį, patiriantį patyčias, mėgindama sudrausminti netinkamai besielgiantį vaiką. „Deja, tai tik momentinis poveikis“, - apgailestavo Alytaus mokyklos mokytoja. Anot jos, kai skriaudikas apsuptas draugų, jis jaučiasi stiprus ir nenori reaguoti į pastabas. „Jei būtų vienas, būtų kitaip. Bet paprastai tokie būna drąsūs tik minioje“.

Netiesioginis pagalbos prašymas

Pasak Mariaus Daugelavičiaus yra daug psichologinių teorijų, aiškinančių smurto priežastis mokykloje. „Daugelis jų sutinka su tuo, kad smurtaujantys vaikai jautė meilės ir šilumos trūkumą šeimoje. Kiekvienas vaikas ateina į šį pasaulį pakviestas meilės ir tikėdamasis, jog ši meilė jo čia ir laukia. Deja, tikrovėje dažnai būna kitaip“, - mintimis dalijosi psichologas. M. Daugelavičiaus teigimu savimi ir pasauliu patenkintas žmogus, besijaučiantis saugus ir pasitikintis savimi niekuomet nesmurtaus.

„Tiesiog mūsų visuomenėje yra priimta kaltinti kitus dėl savo problemų; vaikai ne išimtis“, - kalbėjo asociacijos prezidentas. Mokyklos psichologė J. Samusenko taip pat teigė, kad dažniausiai mokinys, kuris tyčiojasi irgi yra auka. „Tikėtina, kad skriaudėjas pats patiria ar yra anksčiau patyręs patyčias. Todėl nemokėdamas susitvarkyti su gėdos bei pažeminimo jausmais, žemina kitus“, - kalbėjo psichologė.

 Anot mokytojos, ne retai tyčiojamasi siekiant išlieti susikaupusias neigiamas emocijas, paslėpti savo kompleksus, taipogi dėl noro būti dėmesio centre, jaustis viršesniu už kitus. „Tai mėginimas pabėgti nuo kamuojančių vidinių problemų arba netiesioginis, nesąmoningas pagalbos prašymas: padėkite man, pamatykite mane, man sunku, man reikia, kad mane išgirstumėt...“, - vardijo mokytoja.

„Saugesnis“ smurtas

Dabartiniu metu sparčiai populiarėja technologijomis paremtos patyčios, kuomet viešose vietose platinamos įvairios nuotraukos ar vaizdo įrašai, neretai patenkantys ir į internetą. Pasak psichologo, tai smurto rūšis, kuomet smurtaujama ne tiesiogiai prieš asmenį, bet jam už nugaros. „Ne visi yra tokie stiprūs, kad galėtų išlieti savo agresiją ant kitų žmonių, jie išlieja tokiu būdu, kai nereikalingas tiesioginis konfliktas, tai tam tikra prasme „saugesnis“ smurtas, panašiai kaip ir smurtas prieš naminius gyvūnėlius ar augalus. T.y. tuos, kurie negali apsiginti“, - pasakojo M. Daugelavičius.

Prieš keletą metų šią ganėtinai naują technologinio smurto rūšį teko patirti jaunai, dabar jau 20 - tojo gimtadienio sulaukusiai merginai. Buvo paviešintos jos asmeninės nuotraukos. „Buvau naivi, patikėjau gražaus vaikino žodžiais, o jis manimi pasinaudojo ir sugadino man gyvenimą“, - skaudų pasakojimą pradėjo mergina. Pasak jos, po nuotraukų išplatinimo interneto platybėse, panelei buvo be galo sunku. „Aš praliejau daug ašarų, maldavau, kad jis taip nesielgtų, tačiau jam buvo nė motais. Netgi juokinga“, - pridūrė nukentėjusioji.

Mergina kurį laiką niekam apie šį įvykį nepasakojo. „Tylėjau, galvojau, kad viskas išsispręs, jeigu niekam nesakysiu, nes tikriausiai daug kas taip mano, deja, jau buvo per vėlu...“, - prisiminimais dalijosi mergina. Anot panelės, apie įvykį neilgai trukus sužinojo ir tėvai. „Jie pyko, barėsi, tačiau mane palaikė. Labai sunku buvo, kai nusigręžė daug žmonių, kurie vaidino esą draugai. Nepaisant to, išliko mane suprantantys. Nors jų ir nedaug, bet vertinu tai“, - širdį atvėrė nukentėjusi mergina. Ji prasitarė tada kabojusi ant savižudybės krašto.

Psichologė Janina Samusenko tikino, kad nuolatinės patyčios ir bendraamžių atstūmimas gali sukelti beviltiškumo jausmą ir nenorą gyventi. „Laiku nepastebėjus problemos ir nesuteikus pagalbos gali įvykti tikros dramos“.

Mergina pasakojo, kad patyčias girdi iki šiol. „Tikriausiai daug kam nepatinku, nes tie, kurie to nėra patyrę juokiasi ir tyčiojasi“. Nepaisant to, mergina dabar yra siekianti tikslo studentė, tačiau ji prisipažino, kad buvo sunku ir baisu ryžtis studijuoti. „Bijojau, kad gyvenime šis įvykis gali pakišti koją, bet aš labai tikiuosi, kad vis dar liko supratingų, turinčių jausmus žmonių“, - kalbėjo mergina. Panelė tikino atleidusi ir nebelaikanti pykčio širdyje vaikinui, dėl kurio tiek blogo teko patirti. Pokalbio pabaigoje mergina visiems palinkėjo išmokti atsirinkti draugus, kad atsitikus nelaimei, nepasirodytų jog jie visada buvo su kaukėmis.

Kaip matome, kiekviena technologinė naujovė atneša ne tik naudą, bet turi ir neigiamą pusę. „Iš tiesų, tai baisu ir sunkiai sukontroliuojama. Be to manau, kad ne visi, kurie tuo naudojasi norėdami pasityčioti, suvokia kokiu mastu pasklis jų išplatinta informacija ir kokias skaudžias pasekmes tai turės“, - pamąstymais dalijosi mokytoja.

Painioja su humoru

Pasak mokyklos psichologės, kartais suaugusieji patyčias painioja su humoru ir pajuokavimu, tačiau tai skirtingi dalykai. „Patyčias nuo humoro skiria tai, kad tas iš kurio tyčiojamasi jaučiasi blogai ir juokinga yra tik tiems, kurie tyčiojasi ar stebi. Tačiau dirbdama mokykloje su džiaugsmu pastebiu, kad vis daugiau tėvų ir pedagogų atkreipia dėmesį į patyčias ir stengiasi jas sustabdyti“. Mokytoja taipogi mano, kad tėvai turėtų bendradarbiauti su pedagogais ir padėti vaikams bendromis jėgomis.

Įvairūs kompiuteriniai žaidimai taip pat turi įtakos vaikų elgsenai. „Jau ne pirmus metus pradėta pastebėti, kad smurtinio turinio kompiuteriniai žaidimai gali sukelti netinkamą vaikų elgesį. Tai patvirtina ir dauguma atliktų tyrimų“, - pasakojo J. Samusenko. „Pavyzdžiui, JAV Nacionalinis psichikos sveikatos institutas nustatė, kad stebėję smurtą vaikai gali tapti mažiau jautrūs kitų žmonių skausmui ir kančioms; labiau linkti į agresyvumą, o juos supantį pasaulį suvokti kaip labiau bauginantį, priešišką“, - tęsė ji.

„Be to dažniausiai žaisdami smurtinio turinio kompiuterinius žaidimus vaikai turi vis kartoti ir kartoti smurtinius veiksmus, o visa tai skatina išmokimą“, - pridūrė Janina Samusenko. Anot mokyklos psichologės, ne visi kompiuteriniai žaidimai skatina smurtą. Yra ir daug lavinamųjų žaidimų, padedančių vaikui vystyti atmintį, dėmesį, pastabumą. „Aišku net ir tokie žaidimai turi būti naudojami su saiku. Taigi, ką vaikas gaus sėdėjimo prie kompiuterio metu, labai priklauso nuo suaugusiojo“.

Būtina šalinti problemos priežastį

Psichologės J. Samusenko nuomone, pirmiausia privalome reaguoti į patyčias, nes abejingumas tik skatina klaidingą elgesį. „Yra itin svarbu su vaikais aptarti, kaip bus reaguojama į patyčias, kokios bus skriaudėjų elgesio pasekmės“, - akcentavo psichologė.

Mokytojos požiūriu, mokyklose vykdomi projektai turi įtraukti ne tik pačius gabiausius ir drausmingiausius, bet ir tuos, kurie linkę tyčiotis. „Projektai nebūtinai turi būti patyčių tema, kadangi bet kokia bendra veikla siekiant vieno tikslo skatina bendradarbiavimą bei pagarbą“, - pasiūlymais dalijosi mokytoja.

Pasak asociacijos prezidento bei psichologo Mariaus Daugelavičiaus, pirmiausia reikėtų šviesti šeimas, pranešti tėveliams apie jų santykių šeimoje pasekmes augančiai asmenybei. „Tėveliai turi būti šviečiami ir skatinami sukurti vaikui namuose saugią ir šiltą atmosferą bei demonstruoti jiems savo meilę. Tada mes šalinsime problemos priežastį, o ne kovosime su pasekmėmis...“, - kalbėjo M. Daugelavičius.

Donata Stancelytė

www.seimospsichologas.com
 

120x120