Visas Pasaulis
Transpersonaline konferencija
 

Mobingas



Kada tampame ir aukomis, ir baudėjais?

Visuomenėje vis dažniau nuskamba mobingo terminas. Tai yra apgalvotas elgesys, planuotos patyčios ir besikartojantys pažeminimai tarp kolegų ir darbuotojų. Nors apie patyčias ir pažeminimus dažniau girdime, kai kalbama apie jaunimą, tai yra ir suaugusiųjų problema. Kaip atpažinti tokias psichologinio smurto formas ir jų išvengti, „Laisvalaikiui“ pasakojo psichologas Marius Daugelavičius.

Kodėl žmonėms kyla noras tyčiotis, žeminti, išjuokti kitus?

Patyčios, žeminimas yra tam tikra agresijos ir susidorojimo forma. Darbo aplinkoje tai vadinama mobingu - sisteminėmis patyčiomis, spaudimu, žeminimu, norint susidoroti su kokiu kolega ar pavaldiniu. Noras tyčiotis ar žeminti dažniau atsiranda tiems žmonėms, kurie patys kada nors yra patyrę patyčias ar buvo skaudžiai pažeminti. Tai tarsi ydingas užburtas ratas. Nes tie, kurie patyčias patyrė vaikystėje ar net jau ir brandžiame amžiuje, linkę jomis „apdovanoti“ ir kitus. Tai noras atkeršyti žmonėms ir pasauliui už paties patirtą agresiją. Kita galimybė, kodėl pradedame tyčiotis ar žeminti kitus, - pavojus, grėsmė. Tai gali būti manymas, kad kiti, tarkim, kolegos, yra už mus geresni, pranašesni, stiprūs konkurentai, arba tiesiog bijome netekti darbo vietos dėl kokių nors savo menkų kompetencijų, pavydime kitiems. Panašios situacijos gali pasitaikyti moterims ir ne darbo vietoje, o tiesiog konkuruojant dėl dėmesio, kitų galimybių.

Ar tokiems dalykams ryžtamasi sąmoningai ir apgalvotai?

Jeigu tai yra mobingo variantas, tuomet patyčios gali būti tyčinės, kaip plano dalis specialiai siekiant sumenkinti žmogų, konkurencijos elementas kovojant dėl valdžios, paaukštinimo ar kieno nors dėmesio. Darbe žeminimai ir patyčios, priešiškumas sąmoningai gali atsirasti, kai į seną, gerai dirbantį kolektyvą priimamas naujas asmuo, kuris rodo itin gerus, senųjų kolegų atžvilgiu net per gerus rezultatus. Kartais žmogus gali manyti, kad pats bus svarbesnis ar kuo nors geresnis tik pažeminęs kitą. Tai labai subjektyvus vertinimas. Kuo labiau žmogus jaučiasi pažeidžiamas, tuo labiau puola kitus - patyčiomis, žeminimu, apkalbomis ir kitaip. Kitu atveju tai neretai gali būti visai netyčiniai, nesąmoningi veiksmai.

O kaip atskirti ribą, kai yra išsakoma kritika, o ne pažeminimai?

Gal kai kurie tiesiog per jautriai reaguoja ir kritiką tik neteisingai vadina žeminimu ar patyčiomis? Žinoma, perdėto jautrumo atmesti taip pat nederėtų. Yra žmonių, kurie jautriai reaguoja net į menkiausią kritiką ar pastabas. Jautriai reaguojama tuomet, kai paliečiama vieta, kur esama vadinamosios žaizdos. Pavyzdžiui, jeigu pasakoma darbuotojui, kad jis nepakankamai išsamiai atliko kokią analizę ar pateikė darbą ne laiku, o šis vaikystėje ar jaunystėje dažnai girdėjo kokius nors tėvų ar mokytojų nuvertinimus, kritiką, pastabas ir pažeminimus, tikrai gali sureaguoti per jautriai. Kai jau esame patyrę tam tikrą pažeminimą, turime susiformavusias nuoskaudas, jautriau reaguojame į bet kokius neigiamus dalykus. Tokie žmonės neretai tampa perfekcionistais, besistengiančiais visur ir viską atlikti tobulai, tad kritika jiems yra neapsakomai skaudus dalykas. Perfekcionistai yra žmonės, kurie tam tikru gyvenimo momentu buvo stipriai pažeisti kritikos dozių, neįvertinimo, nuvertinimo, pažeminimo ir panašiai. Tad perfekcionistas gali įsižeisti, nors realios kritikos galbūt darbe jam niekas ir neišsakė.

Kaip manote, kodėl dažniau kalbama apie patyčias tarp mokinių ar jaunimo nei tarp suaugusiųjų, kolegų?

Vaikai yra labiau linkę tyčiotis. Jaunas žmogus dar yra mažiau išauklėtas, mažiau socialiai adaptavęsis, dar neturi tiek supratimo apie tai, kas galima, o kas - ne, kada reikia būti mandagiam ir kultūringam. Viso to supratimas atsiranda augant, kaip ir savikontrolė, neleidžianti ir stabdanti nuo atviro tyčiojimosi ar kito žmogaus žeminimo. Impulsai kilti gali, tačiau suaugęs žmogus turi daugiau savikontrolės. Vaikai yra atviresni, natūralesni, kas nors nepatiko, jie ir rėžė atviru tekstu. Galų gale ir konkurencija tarp vaikų būna ryškesnė, dažniau skatinanti tokias neigiamas elgesio formas.

Ar įmanoma apibūdinti, kokie skirtumai yra tarp vaikų ir suaugusiųjų patyčių ar žeminimo būdų?

Suaugusieji visa tai gali daryti labai apgalvotai ir subtiliai, neretai gali pasitelkti tiesiog juodojo humoro formą, viską paversti neva juokeliu, sarkazmu, tariamo teisingumo forma, pabrėžtina mandagumo forma, o ne tiesiogine kritika. Suaugusieji kur kas rečiau sau leidžia atvirai tyčiotis ar menkinti kitus. Tiesiog suaugęs žmogus kylantį impulsą pažeminti ar pajuokti kitą gali išreikšti įmantresnėmis formomis, o ne atviru tekstu. O vaikai visa tai išreiškia daug tiesmukiau, paprasčiau, be jokių subtilybių. Bet kokiu atveju visi pažeminimai, patyčios, įžeidimai, menkinimai, keiksmažodžiai, juodas humoras, pabrėžimas kito trūkumų, klaidų, grasinimai ir kiti minėti dalykai yra tam tikra psichologinio smurto forma.

Kaip atskirti, kada tai daroma specialiai, o kada tai netyčinis atsitiktinumas?

Jeigu tai yra koks vienkartinis atvejis, galbūt tai yra kažkieno pasikarščiavimas, nesusivaldymas. Tačiau jeigu tokie dalykai kartojasi ir verčia jaustis nepatogiai, greičiausiai yra tyčiniai ir apgalvoti. O juo labiau jeigu auka jau pasakė, kad tai nepriimtina ar žeidžia.

Yra būdų, kaip išvengti pažeminimų ar nuo jų apsiginti?

Čia ir bėda, kad kuo daugiau gynybos, tuo aštresnis puolimas. Tai vėl užburtas ratas. Geriausias būdas yra gydyti savo vidines žaizdas. Kai man neskauda, nėra traumų, tuomet nelieka ir dėl ko įsižeisti ar jautriai reaguoti. Psichologijoje yra toks dėsnis - kiekviena auka pritraukia smurtautoją. Kuo labiau žmogus yra auka ar turi aukos mentalitetą, amžinai yra vargšas, ko nors negali, nemoka, jaučiasi nuskriaustas ir yra aplinkybių vergas su paralyžiuota valia, tuo didesnė tikimybė, kad atsiras smurtautojų jo atžvilgiu. Pastebėkite, kad net ir kolektyvai aukomis išsirenka tik tam tikrus asmenis ir tas pasirinkimas dažniausiai nėra atsitiktinis, nors ir nepateisinamas. Čia kaip geležis traukia magnetą, taip auka pritraukia smurtautoją. Tas pats pasakytina ir apie tuos, kurie per daug aršiai ginasi nuo kritikos. Nebūkite auka, analizuokite savo nuoskaudas, žaizdas, patys jas išsigydykite ir neliks smurtautojų, kurie jus žemintų ar tyčiotųsi. Arba išmokite sau leisti būti netobulam. Juk neįmanoma būti kompetentingam ir viską išmanančiam visose srityse. Kai išmokstame pripažinti, kad vienoje ar kitoje vietoje esame silpni, neišmanantys ir t.t., niekas ir nepuola.

Ringailė Stulpinaitė kalbėjosi su psichologu Dr. Mariumi Daugelavičiumi http://www.psichologas.org

120x120