Visas Pasaulis
Transpersonaline konferencija
 

Dvasinės krizės

 

Šiais permainų laikais vis daugiau žmonių užsiima dvasiniais ieškojimais, asmenybės ugdymu ar savęs paieškomis. Tų paieškų vedami žmonės susiduria su tuo, kad tai yra vidinės transformacijos kelias, kurį einant tenka susidurti su įvairiomis kliūtimis, išbandymais ar laikinomis krizėmis. Joks kelias neina tiesiai, jis visuomet yra vingiuotas. O dvasinės transformacijos kelias yra ne tik vingiuotas, bet ir duobėtas bei kupinas netikėtumų bei išbandymų. Vienas tokių išbandymų yra vadinamos „dvasinės krizės“. Tai yra vadinamasis „tamsus sielos metas“, kada žmogus susiduria su tuo, kad reikia paleisti sena, kad galima būtų pereiti į nauja. Tai yra labai sunku. Mes pratę kabintis į sena, nesvarbu kas tai būtų: daiktai, santykiai, darbai, įpročiai, įsitikinimai. Bet viskas tinka tam tikru laiku tam tikroje vietoje. O vėliau ateina laikas, kada tai reikia paleisti ir pereiti į naują etapą. Bet žmogus taip jau sudarytas, kad mes apie nauja svajojame, link jo galbūt net ir einame, bet mes esame taip prisirišę prie to kas mums yra įprasta... Ir tai būtinai gimdo krizę, kuri yra mums nekomfortiška, sukelia kančią, bet ji yra būtinas žmogaus evoliucijos etapas. Taigi ji subjektyviai mums atrodo blogis, bet objektyviai yra būtina ir teigiamai įtakojanti žmogaus asmeninę evoliuciją. Aišku, jei ji krizė yra priimama kaip būtinas etapas ir teisingai praeinama.

Dvasinės krizės problematiką nagrinėjo tokie garsūs psichologai kaip Stanislovas Grofas, Karlas Gustavas Jungas, Roberto Assadžioli, Džonas Perri ir kiti. Visi jie sutinka su tuo, kad krizės yra neišvengiamas žmogaus evoliucijos etapas bei tuo, kad teisingai ir pilnai išgyventos krizės suteikia gaimybę „mirti senajam aš, kad gimtų naujasis tobulesnis aš“. Taigi pilnai galime teigti, kad dvasinė krizė iš tikrųjų yra iniciacija į naują etapą. Iniciacija visais laikais buvo svarbi gyvenimo dalis ir ji dažniausiai vykdavo kaip sunkus išbandymas. Jei žmogus išlaikydavo išbandymą – jis pereidavo į naują etapą, naują kokybę. Tarkime, daugelyje tautų egzistavo berniukų iniciacijos į vyrus ritualai. Berniukai tam ruošdavosi fiziškai bei emociškai, jie žinodavo kas jų laukia bei ryžtingai pasitikdavo jų laukiančius išbandymus. Ir juos praėję jie tapdavo vyrais. Berniukai mirdavo, gimdavo vyrai. Kaip gimstant drugeliui miršta lėliukė.

Garsus psichologas prof. V. Kozlovas išskiria 5 dvasinės krizės etapus, besiskiriančius pagal procesus bei esmę:

  1. Įprastinis žmogaus egzistavimas su jo įprastais rūpesčiais bei funkcijomis

  2. Kvietimas

  3. Mirtis – atgimimas

  4. Pamoka

  5. Krizės užbaigimas bei grįžimas į įprastinį gyvenimą naujoje kokybėje.


Įprastinis žmogaus egzistavimas – tai yra toks gyvenimas prie kurio esame pripratę.Mes gyvename prisitaikę prie visuomenės taisyklių, „kaip visi“. Sociumo taisyklės, moralė bei apribojimai mūsų yra neginčijamai priimami ir yra pažeidžiami tik tiek, kiek tai daro visi. Psichologijoje ši žmogaus evoliucijos stadija vadinama linijine. Šioje stadijoje mes esame tolimi nuo neįprastų klausimų (apie gyvenimo prasmę, apie dievą, sielos evoliuciją) bei globalinių problemų. Kasdieniškumas, suprantamumas, pilkumas bei iliuzijų gausumas – šio etapo ypatybės. Rytuose ši žmogaus būsena vadinama prislopinta, padūmavusia sąmonės būsena arba maja. Vakarų filosofijoje bei psichologijoje taivadinama visuotine hipnoze arba transu.

Galima sakyti, kad žmogus šioje stadijoje gyvena komforto zonoje. Žmogui yra komfortiška tai, kas jam įprasta bei suprantama, ką galima paaiškinti. Bet koks išsimušimas iš komforto zonos, susidūrimas su neįprastu ar nepaaiškinamu logiškai yra diskomfortiškas ir vengiamas.

Kvietimas. Dvasinės krizės kvietimas yra labai daugiaveidis. Kartais tai materealios priežastys: fizinė liga, mirties grėsmė, namų ar pinigų netektis. Tai gali būti šokiruojantis susidūrimas su liga, senatve ar mirtimi kaip tai atsitiko su Buda. Kartais netgi ne pati matereali netektis, bet net ir jos grėsmė gali iššaukti dvasinę krizę.
Kvietimas gali pasireikšti ir kaip įprastinių socialinių ryšių nutrūkimas: darbo netekimas, žmonos neištikimybė, draugų netektis, nesugebėjimas uždirbti pinigų, vaikų ar artimų giminaičių netektis. Kuo svarbesnes žmogui sritis paliečia kvietimas, tuo jis stipresnis.

Dar intensyviau kvietimas pasireiškia dvasiniuose gyvenimo aspektuose. Tai gali būti egzistencinis šokas praradus gyvenimo prasmę, pranašingas sapnas ar stiprus „matymas“ viduje savęs, atsitiktinė kažkieno ištarta frazė ar perskaityta knyga. Taip pat tai gali būti giluminė reakcija į dvasinio mokytojo mokymą.

Visi šie faktoriai gali sukelti egzistencinę vienatvę bei ilgesį, kankinančią gyvenimo prasmės paiešką, žmogaus egzistavimo absurdiškumo apmąstymus. Gali užeiti vadinamasis „dvasinis nepasitenkinimas“, kuris pasireiškia kaip įprastinių interesų praradimas, malonumo nebuvimas iš tų dalykų, kurie anksčiau teikdavo pasitenkinimą. Visa ankstesnė komforto zona pradeda kelti pykinimą ir nuobodulį. Žmoguje kyla didžiulio intensyvumo impulsas pailti sena ir ieškoti nauja, kas priverčia jį pakilti ir eiti, ieškoti kažko, ko jis dar nesupranta. Galima pasakyti, kad kvietimas – tai likimo siunčiama žinia žmogui apie jo gyvenimo prasmę bei aukštesius nei įprasta tikslus. Kurtumas šiam šauksmui žmogui gali kainuoti apgailestavimo jausmą, kad kažkas prarasta, neišnaudota suteikta galimybė rasti tiesą...

 

Mirtis ir atgimimas. Ši fazė yra kulminacinė krizės išgyvenimuose. Čia vyksta negailestingas ankstesnio gyvenimo atraminių taškų ir vertybių mirimas. Šiuos procesus galima pavadinti senojo Ego, snųjų asmenybės struktūrų mirtimi arba atkritimu. Tai gali vykti kaip kulminacija fizinių išgyvenimų ( fizinis skausmas, seksualiniai išgyvenimai), emocinės katastrofos pasėkmė, intelektualinio smūgio ar moralinių vertybių žlugimo. Mirtis ir atgimimas įvyksta tik esant šokiruojančio intensyvumo kulminaciniams išgyvenimams. Pradžioje žmogus paprastai efektyviai tvarkosi su atskirais įvykiais ar išgyvenimais. Bet pamažu jo jėgos silpsta ir atskiras įvykis gali pasitarnauti kaip „paskutinio lašo efektas“ ir žmogus galutinai palūžta, jo išgyvenimai pasiekia piką arba kitaip sakant žmogus pasiekia „dugną“.

Iš šios šoko būsenos yra keletas įmanomų krypčių:

*Pozityvi Ego dezintegracija su tolimesniu perėjimu į naują lygmenį

*Psichinė liga (pamišimas)

*Negatyvi dezintegracija kada žmogus nuslopina krizinius išgyvenimus ir gryžta prie senojo gyvenimo būdo

Pozityvios Ego dezintegracijos atveju vyksta gyvenimo tikslų bei vertybių perkainavimas, tai kas buvo svarbu anksčiau dabar praranda prasmę ir atvirkščiai – atsiranda nauji prioritetai bei naujos vertybės. Naujoje kokybėje atsiranda dvasinio atsinaujinimo jausmas bei emocinis pakylėjimas. Žmogus suvokia giluminę laisvės, kaip vidinės būsenos esmę. Vyksta naujos asmenybės gimimas. Kova už nauja eina link pabaigos, kriziniai išgyvenimai baigiasi.

 

Pamoka. Ši fazė iš asmenybės reikalauja griežtos disciplinos ir meno būti „krizės mokiniu“. Po mirties ir atgimimo labai svarbios yra naujų gyvenimo strategijų, naujų tikslų bei vertybių paieškos. Tai gali būti nauji socialiniai projektai, egzistencinės gyvenimo prasmės nušvitimai, savo misijos visuomenėje bei sociume suvokimas. Dvasinėje plotmėje tai gali pasireikšti kaip nušvitimas, satori, susiliejimas su dievu arba tiesiog nepaprasto lengvumo, emocinio pakylėjimo būsena.

Šiuo periodu žmogaus asmenybė yra kur kas labiau atvira pagalbai, imlesnė ir lengviau priimanti pagalbą iš šalies. Gynybiniai mechanizmai yra nukritę, senojo elgesio modeliai išnykę ir asmenybė tiesiog patampa daug jautresnė išoriniams poveikiams . Kartu žmogus įgauna gilaus susitaikymo būseną, kada jis priima pasaulį tokį, koks jis yra, nesmerkdamas ir neteisdamas. Žmogui pasidaro svarbu tarnauti kitiems žmonėms bei pasauliui, jis patampa laidininku aukščiausių žmogiškųjų vertybių: meilės, atjautos, gailestingumo bei išminties.

 

Užbaigimas. Kada krizė baigiasi, žmogus patampa „patyrusiu išminčiumi“. Išmintis – tai tokia savybė, kurios praktiškai neįmanoma įgauti kasdieniniame gyvenime. Mokytojai ar tiesiog gilios asmenybės gimsta tik per krizes.
Žmogus įgauna išmintį, vidinį aiškumą, ramybę. Atrodo, lyg ir krizė baigėsi. Bet dar ne viskas. Dar laukia gryžimas į sociumą ir pagalba žmonės perduodant tai, ką žmogus įgavo praėjęs visus krizės etapus. Kaip gilus pavyzdys galėtų būti Jėzus iš Nazareto. Kai jis kreipiasi į žvejus Petrą, Simoną ir Andrėjų sakydamas „Eikite paskui mane...“, kviesdamas perimti iš jo tai, kuo Jėzus gali pasidalinti, jis praneša pasauliui, jog atsirado žmogus, pasiruošęs tarnauti žmonėms ir pasauliui.
Žmonės, praėję asmenybės krizę yra nepaprastai svarbūs ne tik dvasiniame visuomenės gyvenime, bet ir socialiniame bei materialiame sociumo gyvenimuose. Juk yra tokia patarlė: „už vieną muštą du nemuštus duoda“. Tokie žmonės patampa subrendusiomis, suaugusiomis asmenybėmis, kurios gali nuveikti neparastai svarbius darbus bei pasiekti tai, ko paprastas žmogus tiesiog nesugebėtų pasiekti. Jei peržvelgti iškiliąsias viuomenės asmenybes, galima pastebėti, jog dauguma jų yra praėję ne vieną gilią asmeninę ar kitokią krizę. Krizė suteikia galimybę žmogui pereiti į naują, aukštesnį lygmenį bei įgauti kokybiškai naujų savybių. Todėl labai svarbu nesipriešinti krizei, nesistengti laikytis seno, o stengtis pilnai ją išgyventi, atsiverti ateinančiam naujam etapui, tuo būdu išnaudojant visą pozityvų krizės potencialą.

Naudota literatūra:

Stanislav Grof ir Kristina Grof „Dvasinės krizes: Evoliucinės krizės suvokimas“
Vladimir Kozlov „“Dvasinė krizė – struktūra ir dinamika“
Džon Perri „Dvasinė krizė ir atsinaujinimas“

Pagarbiai,

Psichologas Marius Daugelavičius

Mob +370 659 18242

www.psichologas.org

 

120x120